Pasibaigus lietui daugelis atkreipė dėmesį į dirvožemį. Juo reikia rūpintis nuolat, nes tai vienas svarbiausių energijos balansą biosferoje reguliuojančių veiksnių. Dirvožemyje vykstantys procesai dalyvauja drėgmės ir dujų apykaitos reguliavime. Dirvožemis pasižymi daugialypėmis ekologinėmis savybėmis, dirvožemyje yra oro, bet jis prisotintas vandens garų, tai užtikrina kvėpavimą atmosferos oru ir neišdžiūti. Jame palyginus labai mažai kinta temperatūra, lyginant su vandeniu, tačiau jos paviršiuje drėgmės režimas labai nepastovus ir būdingas stiprus saulės spindulių poveikis.
Geros struktūros dirvožemyje oras gali užimti 50 proc. porų, toks dirvožemis idealus augalams. Oras reikalingas ne tik šaknims, bet ir dirvožemyje esantiems mikroorganizmams, o svarbiausia, nuo to priklauso dirvožemio derlumas. Dirvožemyje esančios bakterijos, grybai ir augalų šaknys kvėpavimui naudoja deguonį ir išskiria atitinkamą kiekį anglies dvideginio, kuris dėka kintančio atmosferos slėgio ir difuzijos patenka į atmosferą ir užtikrina nepertraukiamą anglies apykaitos ciklą. Dirvožemio kvėpavimo intensyvumas priklauso nuo deguonies slėgio. Kintant dirvožemio kvėpavimo intensyvumui, silpnėja arba spartėja augalų augimas. Susikaupęs didesnis anglies dvideginio kiekis dirvožemyje gali apnuodyti mikroorganizmus bei augalus. Dirvožemio aeravimas – labai svarbus ekologiniu požiūriu. Dažnai piktnaudžiaujama azoto trąšomis, todėl reikia žinoti, kad nitratų suaktyvintas kvėpavimas sudaro sąlygas vystytis denitrifikatoriams anaerobinėmis sąlygomis. Išbertas trąšas naudoja ne tik augalai, bet ir dirvožemio mikroorganizmai: jie prieinamą azotą iš trąšų naudoja kaip mitybinę terpę arba naudoja nitratus kaip deguonies šaltinį kvėpavimui. Rezultate, pakeičiamas azoto prieinamumas augalams ir patiriami nuostoliai dėl išgaravimo.
Dirvožemio kvėpavimo intensyvumas parodo oro režimą dirvožemyje. Dirvožemio kvėpavimo amplitudė labai plati, nuo 0,5 iki 10 kg iš kvadratinio metro ir daugiau, priklausomai nuo dirvožemio savybių, meteorologinių sąlygų, augalų dangos ir t.t. Labiausiai CO2 išsiskiria iš dirvožemio intensyvaus šaknų ir vegetatyvinės masės augimo laikotarpiu, esant palankiai drėgmei ir temperatūrai.
Oro režimas dirvožemyje priklauso nuo jos sukultūrinimo. Kvėpavimą galima reguliuoti naudojant organines ir mineralines trąšas, naudojant biologinius preparatus, aktyvinančius biologinius procesus dirvožemyje. Tačiau tai tik viena dirvožemio kvėpavimo pusė. Neužtenka vien gerinti dirvožemio savybes žemės dirbimu. Būna taip, kad dirvožemio savybės tarsi geros, bet jame neatitinka CO2 susidarymo ir deguonies sunaudojimo santykis, taip pat nustatoma nepakankama deguonies difuzija į dirvožemį. Rezultatas – dirvožemyje didėja CO2 ir mažėja deguonies koncentracija. Ypač tai pasireiškia po lietaus, kai nestruktūringo dirvožemio paviršius suplūkiamas ir susidaro pluta, esant vandens pertekliui, kai vanduo išstumia deguonį, ledo pluta žiemą ar pavasarį ir t.t.
Minimalus deguonies kiekis dirvožemio ore turėtų būti apie 20 proc., jei dirvožemyje nebus pakankamai laisvojo deguonies, augalų augimas sutriks.
Kaip spręsti problemą? Palikti augalus be deguonies prieš žiemą reikštų jų žiemkentiškumo sumažėjimą, todėl vienas iš sprendimų galėtų būti Ruinex bei penergetic k naudojimas. Šiuos preparatus galima suderinti su kitais biologiškai aktyviais preparatais. Įvertinus augalų būklę, galima panaudoti Nutrilife ir MaxProlin derinį, tačiau geriausia konkrečiu atveju pasitarti su Bioenergy LT konsultantu.
